Štai jau artėja rudens vidurys, o aš dar nespėjau prisipirkti krūvos megztinių ir vilnonių kojinių. Kitaip sakant, dar nesiruošiu žiemai. Strazdanos ant veido nyksta, bet šypsena, sakyčiau, ryškėja. Kakava, knygos ir Carla Bruni man padeda atsigauti ir įsijausti į rudenį. Tas jo švelnus kuždėjimas, šiltos spalvos, tylus ir gaivus oras manyje budina kažkokį neapsakomą švelnumą, meilumą ir grožį. Ne, ne išorinį. Tą paprastumą, jaukumą. Ruduo yra savaip nuostabus. Tai kažkokia pradžia, kartu pabaiga, ir kažkoks perversmas. Dėl to ir myliu jį. Aplamai, myliu. Rudenį pradedu mylėti ir gamtą, ir žmones, ir namus, ir muziką, ir save. Pradedu tikėti savimi, ir tikėti, jog galiu padaryti kažką nuostabaus, ką neabejotinai ir padarysiu, nes aš tikiu. Tikiu rudeniu.
http://www.youtube.com/watch?v=E1_fJj64W9A&noredirect=1
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą