andy warhol banana

paskutinis rugsėjo sekmadienis.
atvėsusi kava, daug knygų, padriki eskizai.
ir ką aš eskizuoju tokį vėsų vidudienį? depeche'ų šautuvų vamzdžius ir raganų kerus.
tokie laisvadieniai yra tikras turtas.
nes tada gimsta naujos šizos galvoj, ir tai yra nuostabu, nes tik tada iš tikro gyveni.

įsivaizduoju save skaitančią senus bulvarinių žurnalų numerius ir besibodint maišančią anglišką arbatą, o ant mano nosies gulėtų juodi akiniai, nes skaidrių man nereikia.
ir muzikinis takelis būtų pačios netikėčiausios ir mažiausiai pažįstamos dainos bei būtų tiesiog hipsteriškai senos.
žurnale pamačius paris hilton nuotrauką, galvoj iškiltų egzistenciniai klausimai. ir aš į juos taip paprastai atsakyčiau, jog net kiltų ironiška šypsena.

ir sugrįžtu į realybę, jei tik tokia yra. knygos knygos cinko plokštės internetas muzika

"naive" - sakė Pritchardas

tikrai neįtikėtina koks naivus yra įsimylėjęs žmogus.
tokie pažeidžiami, atvirom širdim, tartum pūliuojančiom žaizdom, liejantys širdį kiekvienam prašalaičiui..
kvailiai, kurių dera gailėti - palaidoti gyvi su visu savo orumu, suryti negailestingo likimo jėgos.
ir to žavesys slypi laikinume, o komedija - tikėjime amžinumu, aplamai, - tikėjime (meile).
[tylus kikenimas]

cacatum non est pictum

ir apie ką rašyti ketvirtą ryto prisėdus prie savo laptop'o, kankinamai nemigos ir priklausomybės gašliems serialams? turtūt vėl teks malonė mėgint vystyt mintis, padedamai mėtų arbatos ir katinuko lopšinės. (orginalumas - mano stiprybė)
man atsibodo abejoti ir uždavinėti sau nevykusius retorinius klausimus.
bet kaip aš be jų?
tikriausiai pabodau pati sau ir pabodo savas gyvenimas. ir toliau nieko nedarau, tik kybau kažkur tarp žemės ir dangaus..
kur mano kelias? ir kas mane tenai nuves? tik aš, ir tik pati.  viena sau įdomi, patikima, teisi.
pamelavau.
teisi

as tada dfg

Jonny Cash - Hurt

replay, replay, replay...
  - Atsiprašau, gal turit cigaretę? - Kranksiu kaip varna ant upės akmenų laukianti iš vandens atsakymų.
  - Ššš, tyliau! - Paliepiu savo minčių bardakui. - Aš laukiu nušvitimo!

backspace

birželio dvidešimt septinta. ir ką aš veikiu?
1.   plaunu smegenis prie kompiuterio ekrano žaisdama video žaidimus,
2.   bandau sustabdyti nesuvokiamai greitai bėgantį laiką nuotraukų kadrais,
3.   bėgioju su savo naujais kedais miesto  paupiais rinkdama juoko nuotrupas
4.   ir sėdžiu iš nuovargio sustingusiu kūnu ant kietos "numeris keturiolika" kėdės, laukdama saulės patekėjimo, su viltimi, kad po to jau pavyks užmigti..
jau baigiasi antra savaitė laisvės ir aš nieko doro nepadariau.
nesukūriau eilėraščio
nenutapiau paveikslo
ne...
velniop!
sukūriau draugystę
sukūriau ekstazę

 sukūriau naujienas
sukūriau žvilgsnius
sukūriau turtus

l'amour pour lust

aš įsimylėjau. pamilau. iškvaišau.
tik ką aš taip myliu? gal patį meilės troškimą? gal pavasario žalumą, išsiduodančią ne tik spalvomis, bet ir sodriausiu žemės ir žiedų kvapu, o gal prisiminimus? nostalgiją? tą keistą bičą, kurį aš mačiau tik keletą kartų, o jis taip gražiai šypsos? bet, jo mergaitės, gal, ne..?
man taip (o Dieve, kaiiip!!!) man patinka ta likimo ironija! ir kaip nebūtų keista, mano meilė jai, taipogi, labai ironiška.
meilė meilė meilė meilė meilė
gana panašus žodis į "melas", tartum lygiai tas pats, tik  mot. ir vyr. giminių skirtumas.
tik kurį pasirinkti? kuriuo patikėti?
eilinįsyk vidinis kivirčas, eilinė dilema ir mano nuleistos rankos. tinginystė bandant bet ką išsiaiškinti,
bet gal ir nereikia.. kartais geriau nežinoti

Epitetai

Apsivilkusi vakarine suknele, mėlynam žibuoklių fõne,
grėbiu pilkus lapus krūvon, apnuogindama žemę, nubertą kruvinom putìnų uogom.

aukštai aukštai virš mėlyno dangaus

Visi mane paliko. Aš pati sau dalinu tylų interviu.
Esu žvaigždė iš filmo "Kuo svajoji būt?"
Šviečiu taip ryškiai, tik nieks nepakelia į mane akių.

liūdėk save

 vakar mačiau drugelį. švietė saulė. buvo +20
šiandien irgi švietė saulė, regis. lygtais buvo +20, bet drugelių nemačiau.
dienos šviesios, paukščiai gieda, medžiai krauna pumpurus.
o kas man? stoviu saulėj ir verkiu.
tokia piktoka ant pačios savęs jaunutė moteris.
dabar kažkaip lyg ir noris išdėt savo bjaurias, kankinančias mintis ir kartu noris išvengt visko apie tai. tikriausiai, anksčiau ar vėliau, mano status quo virs ašarom. veiksniai kaip liūdno Šapro virvė ir eiliniai ginčai su mama arba eilinis pms mane skatina drebėt. dėl ateities. kas bus toliau, - mąstau ir kankinuos.
atrodo, pavargau lakstyti nuo savo pačios minčių. atsibodo man ta laimė, jei tai ji. man jinai tuščia atrodo. tokia bedvasė, neverta, lyg neišauginsianti ji nieko. man, tai, net liūdėt patinka, nors truput. liūdesy kažkas ateina, nes jame tu vienas ir tada atrandi savy kažką. tikrus draugus ir tikrą veidą savo. ir kuo labiau liūdi, tau tuo labiau smagiau, nes tada tu atrandi.. save.

never look back. you're not going that way

man šiandien brolis pasakė, kad gražiai atrodau. nežinojau ką sakyt, netgi paraudau. man paprastai sako, kad esu baidyklė varnoms gąsdinti.
buvau mieste vos pusei valandos, galbūt ir mažumėlę daugiau, o piliofkėj eidama net prasilenkiau su pirmąja savo meile. tik tiek, prasilenkiau. gal akim ir susidūrėm, negaliu pasakyt, nes buvau visiškai apdujus. tik nesupratau,- iš svaigulio ar įniršio?
tikriausiai tai net neturėtų būti taip svarbu, nes aš pati sau neleidžiu kitaip galvoti, apart naudojimosi galimybe NEgalvoti, nematyti, negirdėti ir, apskritai, atplėšti save nuo jo kaip ir nuo visos savo praeities.
jis man sukelia savotišką šleikštulį. kaip Rih sakė:
"It's like you're screaming but no one can hear. You almost feel ashamed that someone could be that important, that without them, you feel like nothing. No one will ever understand how much it hurts. You feel hopeless, like nothing can save you. And when it's over and it's gone, you almost wish that you could all the bad stuff  backso you can have the good."
Ir kai dabar viskas, atrodo, baigta ir aš jau galiu negalvoti ir jaustis laiminga, tokiom akimirkom sudvejoju - ar tai iš tiesų aš? ar galiu taip lengvai išsisukti? tiesiog,  jaučiuosi neturinti teisės būti laiminga.
o kaip yra iš tikrųjų nieks niekad turbūt ir nesužinos, taip, kad pagal susiklosčiusias sąlygas, man tiesiog reiktų gyventi toliau savo laimingą naująjį etapą. be cigarečių, be besaikio alkoholio pylimo ir be meilės. tai skamba taip nesavai, bet dabar aš tokia esu ir esu be galo laiminga. be meilės.

mečiau rūkyt

balandžio 6. pliusinis du ir aliaskos žemė. Kątik žiūrėdama pro savo kambario langą, pamačiau kaip priešais stovintį namo stogą akimirkai nutvieskė ryški saulės šviesa. Vasariška. Tik nežinau nuo kurio žodžio kelti - "vasara" ar "vasaris"?
  Nuoširdžiai atsakant, kad jau kalbuos su savimi, man snieguoti šaligatviai netrukdo. Kaip dažniau daro laimingas žmogus, akis keliu į dangų. Čia jis žydras ir saulė plieskia. Pasakysiu, kad jau vasarėja nuo žodžio "vasara", nes aš tik tada būnu laiminga ir gera

Some Advice I Gave You

Aš nesu Kerė Bredšou ar Hankas Mūdis, net jei tai nepatogu, bet aš esu. Itin smalsi gyvenimui, šešiolikos neturinti mergaičiukė (nors tai ir žemina mano normalias ausis).
 Kai jau prisistačiau, norėčiau iškelti probleminį – neprobleminį klausimą. Kai aš pradedu rašyti, aš neturiu žaliausio supratimo apie ką tekstas bus. Taigi, kodėl? Ar aš turiu pernelyg daug žodžių, ar tiesiog neturiu ką pasakyti? Gili nežinios kančia.
 Pateigsiu jums savo achidnos asmenybės nuomonę (kuri rūpi tik achidnajai), jog aš, kaip nuostabiai išmintinga paauglė, bet jau suaugusi (logika nėra pati geriausia mano draugė, pastebėkit), esu kupina skaudžios gyvenimo patirties. Žmonės, kuriuos myliu, mane visuomet palieka, o ir šiaip, aplink nėra lygiai įdomių kaip pati aš. Ar galit įsivaizduoti bent pusę to? Taigi… 
Nesu meistras rašant įžangas ar pabaigas, aš tiesiog… rašau. Nesu tikra, – regis, tai vadinama esėmis. Aš gyvenu esę, Gyvenu filmo kadrus. Tartum visa mano patirtis susideda iš tūkstančio skirtingų atplaišų.
 Aš, ryškiai raudonai padažytomis lūpomis, stoviu prie mokyklos esančioje mašinų aikštelėje, kažkieno kieme ir rūkau mėlynus kupranugarius.
 Aš namie. Vietoj namų darbų žiuriu muilo operas.
 Ruduo. Leidžiuos bučiuojama nuostabaus Vilniaus senamiesčio panoramos fone.
 Penktadienis. Bare šoku su nepažįstamais.
 Aš su žmonėmis. Isteriškai juokiuosi. Neviltis.
 Dabar labiausiai trokštu naujų pažinčių, vietų, patirčių. Tačiau didžiausia mano bėda, jog negaliu visai nieko patirti. Negaliu nieko jausti. Didžioji mano išmintis byloja, jog „patirtis“ yra „išgyvenimų“ sinonimas. O aš tokia abuoji!.. Gailėkit manęs, dori piliečiai  ir nebijokit patys skausmo. Išgyvenkit, susirinkit iš gyvenimo viską, ir taupykit laiką netaupydami savęs, siekite tikslo ir darsįk patirkite. Nes visos istorijos baigiasi, o mes gyvenam tik kartą.

nerišliai

Calvin Harris - Feel So Close

Ar aš susireikšminusi, ar, tiesiog, visas pasaulis sukasi apie mane, nes jis mano? Juk, tai aš esu pagrindinis savo gyvenimo veikėjas. Čia mano akys, mano ausys, - čia mano pojūčiai ir mano supratimas bei sava interpretacija.
Mėgstu galvot. Apie ateitį, apie praeitį, apie patį gyvenimą ir ypač - save pačią.
Ką galvoju, tą kalbu. Tai, tartum, padeda man suvokti savo asmens individą ir nepriklausomybę.
Tikriausiai, tai - jaunatvė (ar bent aš taip tikiuosi), - tas pasinėrimas į save, tiesiog stačia galva, nesibaigiantis gilus tikrosios savo esybės ieškojimas. O, galbūt, tai tėra įprastas žmogaus gyvenimo kelias jo paties pasauly?
Tik aš jį matau labai vienpusiškai. Vien tik savo akimis. Galiausiai, - ar tai trūkumas, ar privalumas?
Mano atžvilgiu, svarbesniu šitam pasauliui, - tai privalumas.
Ir tikriausiai tai yra nuostabu... Būti tokiu
savanaudžiu.

arogant and selfish

kiek laiko jau praėjo? beje, nuo ko? ir aš vėl juokiuosi. gal tik nusišypsau... akimirkai.
aš, tokia besibodinti gyvenimu mergelė, iš tiesų nustebau. kur viskas? kur draugai? kur patirtis?
atrodo, tik dabar atsitokėjau po viso to...  po viso savo gyvenimo.
ar aš viską praradau, ar tiesiog nieko neturėjau?
giržiu melodijas, skambėjusias tada; nuotraukose šypsosi žmonės, kurių nebepažįstu. kas tai? ar tikrai tai mano gyvenimas? kur aš esu? ir kur aš judu?  žinau tik tai, jog aš viena. ir keisčiausiais dalykas yra tas, jog nebesu vieniša. užaugau, turbūt.
ir kadaise taip mylėjau, kadaise man taip rūpėjo. ir nesigailiu nieko.

Amžino įšalo aš

Taigi, po žiemos speigų aš buvau šilta. Raudonas nagų lakas, geltonas camelis ir aš dressed all in maroon.
Tačiau, nemalonumo dėlei, tas šaltis manyje buvo pernelyg įsišaknijęs. Dabar aš išvis be dūmų ir lėtai tirpstu tikrovės šaltyje.
Do I give a shit on these days at all? Pasimečiau. Galbūt, tiesiog, tas mėnuo be tavęs, be svaigulio, mane paruošė užmarščiai. Juk, viskas turi savo ritmą.
After a huge explode there is such a long silence pause.

Alcoholic Logic

Aš niekur. Aš tyloje. Begalinėj užmaršty.
Palikau viską, visus. Įsibėgėjau savęs kelyje.
Nutirpo mano kūnas. Nutirpo mano skausmas. Tačiau ne tiek fizinis, kankinantis mano riešus ir dilbius, o moralinis, suteiktas tavo netikros būties. Įrėžtas mano širdyje ir perkeltas ant rankų. Sutvirtintas tavo atsisveikinimo tokio šalto.
Gal gali pasirodyti? Įtikinti mane, jog tai buvo tikra, jog tikras tu. Lygiai kiek esu tikra pati?
Tu - ilgesys mano trijų procentų spirito koncentracijos kraujyje. Teki kaip srauni Nilo upė, negailestingai užliejanti visus Egipto krantus, kartu pasiglemžianti mano laisvės tvirtovę.

esė vasaroms

aš vasara.
pamažu grįžtu.
kavos paviršių dengia plakta grietinėlė ir tartum švelniai gula ant manųjų dienų.
tamsūs akiniai dengia mano šaltas akis ir juodas blakstienas. kaštoniniai plaukai dega saulėje, net vėjas jų neplaiksto. pirmąkart nuoširdžiai nusijuokiu.
kur tu? tartum šalia, bet pabėgai. sustok, sugrįžk. čia gėlės, - manyje. tuščia buvo tik viena - pilnatvė.
sugrįžti, jaučiu. supink man kaspiną draugystei. ir mes nedingsime bedugnėj.

Bepradis trečiojo laipsnio nihilizmas

Pasiilgau savo protingų žodžių lygiai kaip savo gyvenimo bei savo jausmų.
Viskas išnyko.
Tartum visos istorijos pasibaigė ir manęs pačios jau nebėra. Žmonių nėra. Yra tik nebūtis.
Nežinau, ar dienos, kurios praėjo, iš tikrųjų buvo.
Ir jomis aš skęstu šiame liūdesio persmelktame nihilizme. Ir nebetikiu niekuo, apart mirtim.

Expecto Patronum

Danguj žybsi šviesos, girdisi piromaniški sprogimai ir aš, ką bepadarysi, rūkau.
Šiandien aš Effy Stonem, arba Charlie Atskalūnas, arba tiesiog aš, tyliai stebinti savo aplinką, kad ir kokią nesava ji būtų.
Prisimenu dvyliktuosius ir suprantu, jog šiemet nieko nepraradau. Na, apart savo jausmų. Gerai. Man nieks nebepajėgs sudaužyti širdies, nes aš, paprasčiausiai, jos neturiu.
Svarstau, kas bus 2 nulis trylika. Svarstau, kaip tai bus.
Ir tie metai bus. Bus keturi sezonai, 12 mėnesių, 52 savaitės ir 365 dienos. Ir aš būsiu. Neturiu nieko prarasti, beveik. Neturiu  nieko, beveik. Tik aplinką, tą savą arba ne.