2011 m. spalio 12 d., trečiadienis

Juoktis ar verkti?


Pamenat tą mano įrašą apie magiją? Na, kitaip pasakius, meilę?
Tai va. Regis, viskas pasitvirtino. Tik kiek nesmagu, jog negaliu to pavadinti laimingu įvykiu. Kažkaip tokia mano karma. Niekuomet nesisekdavo tokiuose dalykėliuose, o še tau, čia jau ir didelis dalykas. Liūdna, oj liūdna... Bet neverkšlensiu, nenoriu tapti absoliučiai apgailėtina silpna būtybe. Esu stipri. Liksiu stipri. Liksiu optimiste, žvelgsiu į gražiąsias šio įvykio puses.
Tai, visgi, yra nuostabus jausmas. Sakyčiau kažkoks nepasotinamas ir neapsakomas noras daryti beprotiškiausius dalykus. Kai tas, kas taip nežemiškai rūpi yra tau gražus viskuo. Pradedant plaukais ir baigiant jo žodžių prasme. Galvodama negaliu nesišypsoti, tai lyg koks pakankamai mielas įprotis. Šypsausi pagalvojus apie tas nuostabias, neatskleisiu kokios spalvos, akis, lūpas, nosį, žandikaulius, smakrą, kaklą, pečius, viską.
Aš myliu, ir tai daryti yra be proto gera. Tik, mielieji, nepabėkit, daugiau neberašysiu kaip apsiseilėjusi darželinukė. Tik pasidžiaugiau. O dabar, čiūčia liūlia! Saldžių sapnų ir ilgas šiltas apkabinimas:)