I'm not Charlie, I'm A Wallflower

kodėl Čarlis iš "Atskalūno Laiškų" bandė išsiaiškinti kaip galima būti vienu metu ir laimingam ir liūdnam? aš pati, regis, nejučia susitapatinu su veikėju. pradedu jaustis taip pat. tiesiog ėjau namo gražiu vilniaus senamiesčiu ir gėrėjausi nuostabiu oru, beprotiškai gražiomis snaigėmis ir kaip lengvai jos šoka vėjyje. skamba taip banaliai, tačiau, jūs turėtumėte pripažinti - patys gražiausi dalykai yra banalūs. tokie kaip mano minėtoji meilė, snaigės ar paprasčiausių žibučių mėlis pavasario pradžioje. ir staiga susimąsčiau apie savo gyvenimą, kuris šiuo metu toli gražu neprimena baltų ramių snaigių.
jeigu sunku, tai ne mažumėlę. ir skaudu, ir liūdna. tačiau man ir gera. ir aš šypsausi ir juokiuosi. aš noriu pabėgti ir noriu likti. ir aš myliu ir nekenčiu.
žiema? kaip mano šiltos megztos pirštinės prieš skruostus kandantį speigą. viskas taip keista ir taip nesuderinama. ir pati nieko nesuprantu. aš gyvenu. tiek jaučiu. ir jaučiu, jog nereikia atsitraukti, ką maniau dar vakar. tereikia būti. ramiai, tačiau išlikti. tame veiksme, tame gyvenime. ir, regis, kaip atrodo ir Čarliui, nereikia žinoti to atsakymo. nereikia jo ieškoti. tiesiog mėgaukimės gyvenimu, kad ir koks jis keistas ar liūdnas, nes tik taip pajausime jo skonį, tik taip suprasime kas išties gražu ir reikalinga, ir mes mokysimės. gyventi, patirti daug nuostabių akimirkų, ir ne, ne dienų, akimirkų. visokių smulkmenų, nes tik iš jų viskas susideda
ir aš nedėsiu taško, nes tai dar tęsis. ar bent aš taip tikiuosi

And Why I ? You I Never Know

http://www.youtube.com/watch?v=aXAuxxxFGGE&feature=related
uuh, i love you so and why i love you i never know
ir kad ir kaip, nepaneigiama tiesa. ir nežinau, nenorit, neskaitykit. šitas įrašas bus pilnas skausmo ir liūdesio, galbūt net pykčio ar kokio nors dar negražaus jausmo. ir jis bus apie meilę. nes žinau, jog labai daug pasaulyje žmonių, kurie nemėgsta tokių besiseilėjimų. tačiau, kaip čia mieliau išsireiškus, man nusispjaut, nes manau, jog meilė, kad ir kaip skaudinanti, yra gražiausias dalykas pasaulyje. rašau taip kaip yra, niekuomet nesistengsiu įtikti ir nelaižysiu jums padų. būsiu kuo noriu būti. būsiu savimi.
pradedu keiktis. klausykit ir išgirsit, jog blogiausias jausmas pasaulyje yra kai tu kažką saugai, kažkuo rūpiniesi, kažkam linki pačio geriausio, gyveni dėl kažko ir aukojiesi, ir ateina momentas kai supranti, jog tam nesvarbu. nusispjauna taip kaip aš nusispjaunu į tai ką jūs norite girdėti, nes tiesa yra ta, jog niekas nevyksta taip kaip norime. niekas nemyli mūsų kaip mes juos mylime, ar bent jau man taip atrodo. jeigu realizuoji, jog kažkas tą jausmą perteikia kažkam visai kitam, supranti, jog ne viskas turi atsaką ir bumerangas ne visuomet grįžta. aš pikta, įskaudinta, aš jaučiuosi pasimetus. aš užsiknisusi ir aš praradusi viltį. aš išsigandusi. ir aš nežinau. bet vis dėlto jaučiuosi dėkinga. prisimenu, kol kas aš tik prisimenu. viską. kvapus, žodžius, žmones, jausmus. šiuo metu aš tik girdžiu. dainą. I LOVE U SO. o gal irgi tik prisimenu?
aš netelpu į rėmus. aš verkiu. stengiuosi išlieti savo emocijas, bet vargu ar pavyksta. aš tik kvailas vaikas. žaidžiantis, ar užsigaunantis kelį, besiklausantis pasakos ar lopšinės, besijuokiantis ir nesuprantantis.
aš nesuprantu. aš negaliu suprasti. matyt, ne laikas. o aš neskubinsiu nieko. viskas įvyks savaime ir įvyks kaip turi įvykti. ir viskas bus gerai. tikiu tuo, nes noriu, bet na, kaip sakiau...
ir, beje, jei norite žinoti, visa ši ilga, labai neapsakoma nesąmonė telpa viename žodyje. gal spėsite kokiame?
http://data.whicdn.com/images/19769875/tumblr_lwi1ixz1rb1qbpwzeo1_500_large.jpg