esė vasaroms

aš vasara.
pamažu grįžtu.
kavos paviršių dengia plakta grietinėlė ir tartum švelniai gula ant manųjų dienų.
tamsūs akiniai dengia mano šaltas akis ir juodas blakstienas. kaštoniniai plaukai dega saulėje, net vėjas jų neplaiksto. pirmąkart nuoširdžiai nusijuokiu.
kur tu? tartum šalia, bet pabėgai. sustok, sugrįžk. čia gėlės, - manyje. tuščia buvo tik viena - pilnatvė.
sugrįžti, jaučiu. supink man kaspiną draugystei. ir mes nedingsime bedugnėj.

Bepradis trečiojo laipsnio nihilizmas

Pasiilgau savo protingų žodžių lygiai kaip savo gyvenimo bei savo jausmų.
Viskas išnyko.
Tartum visos istorijos pasibaigė ir manęs pačios jau nebėra. Žmonių nėra. Yra tik nebūtis.
Nežinau, ar dienos, kurios praėjo, iš tikrųjų buvo.
Ir jomis aš skęstu šiame liūdesio persmelktame nihilizme. Ir nebetikiu niekuo, apart mirtim.

Expecto Patronum

Danguj žybsi šviesos, girdisi piromaniški sprogimai ir aš, ką bepadarysi, rūkau.
Šiandien aš Effy Stonem, arba Charlie Atskalūnas, arba tiesiog aš, tyliai stebinti savo aplinką, kad ir kokią nesava ji būtų.
Prisimenu dvyliktuosius ir suprantu, jog šiemet nieko nepraradau. Na, apart savo jausmų. Gerai. Man nieks nebepajėgs sudaužyti širdies, nes aš, paprasčiausiai, jos neturiu.
Svarstau, kas bus 2 nulis trylika. Svarstau, kaip tai bus.
Ir tie metai bus. Bus keturi sezonai, 12 mėnesių, 52 savaitės ir 365 dienos. Ir aš būsiu. Neturiu nieko prarasti, beveik. Neturiu  nieko, beveik. Tik aplinką, tą savą arba ne.