aukštai aukštai virš mėlyno dangaus

Visi mane paliko. Aš pati sau dalinu tylų interviu.
Esu žvaigždė iš filmo "Kuo svajoji būt?"
Šviečiu taip ryškiai, tik nieks nepakelia į mane akių.

liūdėk save

 vakar mačiau drugelį. švietė saulė. buvo +20
šiandien irgi švietė saulė, regis. lygtais buvo +20, bet drugelių nemačiau.
dienos šviesios, paukščiai gieda, medžiai krauna pumpurus.
o kas man? stoviu saulėj ir verkiu.
tokia piktoka ant pačios savęs jaunutė moteris.
dabar kažkaip lyg ir noris išdėt savo bjaurias, kankinančias mintis ir kartu noris išvengt visko apie tai. tikriausiai, anksčiau ar vėliau, mano status quo virs ašarom. veiksniai kaip liūdno Šapro virvė ir eiliniai ginčai su mama arba eilinis pms mane skatina drebėt. dėl ateities. kas bus toliau, - mąstau ir kankinuos.
atrodo, pavargau lakstyti nuo savo pačios minčių. atsibodo man ta laimė, jei tai ji. man jinai tuščia atrodo. tokia bedvasė, neverta, lyg neišauginsianti ji nieko. man, tai, net liūdėt patinka, nors truput. liūdesy kažkas ateina, nes jame tu vienas ir tada atrandi savy kažką. tikrus draugus ir tikrą veidą savo. ir kuo labiau liūdi, tau tuo labiau smagiau, nes tada tu atrandi.. save.

never look back. you're not going that way

man šiandien brolis pasakė, kad gražiai atrodau. nežinojau ką sakyt, netgi paraudau. man paprastai sako, kad esu baidyklė varnoms gąsdinti.
buvau mieste vos pusei valandos, galbūt ir mažumėlę daugiau, o piliofkėj eidama net prasilenkiau su pirmąja savo meile. tik tiek, prasilenkiau. gal akim ir susidūrėm, negaliu pasakyt, nes buvau visiškai apdujus. tik nesupratau,- iš svaigulio ar įniršio?
tikriausiai tai net neturėtų būti taip svarbu, nes aš pati sau neleidžiu kitaip galvoti, apart naudojimosi galimybe NEgalvoti, nematyti, negirdėti ir, apskritai, atplėšti save nuo jo kaip ir nuo visos savo praeities.
jis man sukelia savotišką šleikštulį. kaip Rih sakė:
"It's like you're screaming but no one can hear. You almost feel ashamed that someone could be that important, that without them, you feel like nothing. No one will ever understand how much it hurts. You feel hopeless, like nothing can save you. And when it's over and it's gone, you almost wish that you could all the bad stuff  backso you can have the good."
Ir kai dabar viskas, atrodo, baigta ir aš jau galiu negalvoti ir jaustis laiminga, tokiom akimirkom sudvejoju - ar tai iš tiesų aš? ar galiu taip lengvai išsisukti? tiesiog,  jaučiuosi neturinti teisės būti laiminga.
o kaip yra iš tikrųjų nieks niekad turbūt ir nesužinos, taip, kad pagal susiklosčiusias sąlygas, man tiesiog reiktų gyventi toliau savo laimingą naująjį etapą. be cigarečių, be besaikio alkoholio pylimo ir be meilės. tai skamba taip nesavai, bet dabar aš tokia esu ir esu be galo laiminga. be meilės.

mečiau rūkyt

balandžio 6. pliusinis du ir aliaskos žemė. Kątik žiūrėdama pro savo kambario langą, pamačiau kaip priešais stovintį namo stogą akimirkai nutvieskė ryški saulės šviesa. Vasariška. Tik nežinau nuo kurio žodžio kelti - "vasara" ar "vasaris"?
  Nuoširdžiai atsakant, kad jau kalbuos su savimi, man snieguoti šaligatviai netrukdo. Kaip dažniau daro laimingas žmogus, akis keliu į dangų. Čia jis žydras ir saulė plieskia. Pasakysiu, kad jau vasarėja nuo žodžio "vasara", nes aš tik tada būnu laiminga ir gera

Some Advice I Gave You

Aš nesu Kerė Bredšou ar Hankas Mūdis, net jei tai nepatogu, bet aš esu. Itin smalsi gyvenimui, šešiolikos neturinti mergaičiukė (nors tai ir žemina mano normalias ausis).
 Kai jau prisistačiau, norėčiau iškelti probleminį – neprobleminį klausimą. Kai aš pradedu rašyti, aš neturiu žaliausio supratimo apie ką tekstas bus. Taigi, kodėl? Ar aš turiu pernelyg daug žodžių, ar tiesiog neturiu ką pasakyti? Gili nežinios kančia.
 Pateigsiu jums savo achidnos asmenybės nuomonę (kuri rūpi tik achidnajai), jog aš, kaip nuostabiai išmintinga paauglė, bet jau suaugusi (logika nėra pati geriausia mano draugė, pastebėkit), esu kupina skaudžios gyvenimo patirties. Žmonės, kuriuos myliu, mane visuomet palieka, o ir šiaip, aplink nėra lygiai įdomių kaip pati aš. Ar galit įsivaizduoti bent pusę to? Taigi… 
Nesu meistras rašant įžangas ar pabaigas, aš tiesiog… rašau. Nesu tikra, – regis, tai vadinama esėmis. Aš gyvenu esę, Gyvenu filmo kadrus. Tartum visa mano patirtis susideda iš tūkstančio skirtingų atplaišų.
 Aš, ryškiai raudonai padažytomis lūpomis, stoviu prie mokyklos esančioje mašinų aikštelėje, kažkieno kieme ir rūkau mėlynus kupranugarius.
 Aš namie. Vietoj namų darbų žiuriu muilo operas.
 Ruduo. Leidžiuos bučiuojama nuostabaus Vilniaus senamiesčio panoramos fone.
 Penktadienis. Bare šoku su nepažįstamais.
 Aš su žmonėmis. Isteriškai juokiuosi. Neviltis.
 Dabar labiausiai trokštu naujų pažinčių, vietų, patirčių. Tačiau didžiausia mano bėda, jog negaliu visai nieko patirti. Negaliu nieko jausti. Didžioji mano išmintis byloja, jog „patirtis“ yra „išgyvenimų“ sinonimas. O aš tokia abuoji!.. Gailėkit manęs, dori piliečiai  ir nebijokit patys skausmo. Išgyvenkit, susirinkit iš gyvenimo viską, ir taupykit laiką netaupydami savęs, siekite tikslo ir darsįk patirkite. Nes visos istorijos baigiasi, o mes gyvenam tik kartą.

nerišliai

Calvin Harris - Feel So Close

Ar aš susireikšminusi, ar, tiesiog, visas pasaulis sukasi apie mane, nes jis mano? Juk, tai aš esu pagrindinis savo gyvenimo veikėjas. Čia mano akys, mano ausys, - čia mano pojūčiai ir mano supratimas bei sava interpretacija.
Mėgstu galvot. Apie ateitį, apie praeitį, apie patį gyvenimą ir ypač - save pačią.
Ką galvoju, tą kalbu. Tai, tartum, padeda man suvokti savo asmens individą ir nepriklausomybę.
Tikriausiai, tai - jaunatvė (ar bent aš taip tikiuosi), - tas pasinėrimas į save, tiesiog stačia galva, nesibaigiantis gilus tikrosios savo esybės ieškojimas. O, galbūt, tai tėra įprastas žmogaus gyvenimo kelias jo paties pasauly?
Tik aš jį matau labai vienpusiškai. Vien tik savo akimis. Galiausiai, - ar tai trūkumas, ar privalumas?
Mano atžvilgiu, svarbesniu šitam pasauliui, - tai privalumas.
Ir tikriausiai tai yra nuostabu... Būti tokiu
savanaudžiu.