Ir dabar atvėriau akis. Negaliu patikėti. Pasirodo, aš ne tik nauja dramos būrelio žvaigždė, bet ir neprasta melagė. O melavau aš visą gyvenimą ne kitiems, bet ypatingai sau.
Buvau pamiršusi, jog galiu šnekėti mielai, su šypsena, ir būti tikra. Gal net įdomi, teisinga. Matyt, pačiai sau.
Jau kalbėjau apie rudeninį perversmą.
Taigi, supratau esanti visai senamadiška, daug labiau negu pati maniau. Tai, kad esu visa širdimi priklausanti praėjusiam amžiui, kuriame, be to, aš ir gimiau. Tai, kad niekas geriau manęs nesupranta kaip senas geras rokas ir knygos. Tos geros, tapusios klasika (arba ne).
Na, kitaip pasakius aš manau, jog esu senos sielos savininkė ir visai tuo džiaugiuosi. Jaučiu save kaip seną, sausą, gerai subrandintą vyną. Tačiau abejoju ar esu tokio ragavusi. Paprasčiau pasakius, aš nežinau ar tas vynas tikrai gardus. Bet tikiuosi.
Na, einu ragauti to vyno ir klausytis seno roko. Bučiuoju jus:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą