shift ?

the color of love, the voice of love, the smell of love.
  it's all just you.
 and i love you. i love you more than Snape loves Lilly, more than sun loves moon, more than cigarettes love coffee and longer than infinite continues.
  i don't know - will i say what i feel someday? but... even if i will, will it change something?

paradoksalus rimas

Aš jaučiuosi šiek tiek įkvėpta svetimųjų, nežinau, o gal ir artimųjų, filosofiškais džiaugsmais ir truputėlį mielais atradimais, švelniais prisipažinimais ir mąstau apie savo, vėl, savo, kažką ne visai tą ir po truputėlį imu bijoti, nesu tikra ko, bet štai čia yra galimas atsakymas - užmiršti? Tik, vėlgi, nežinia ko. Aš taip visuomet kažko išsigandusi ir visuomet slėpiuosi už kažkokios labai jau neaiškios kaukės arba tiesiog tupiu šėšėly. Kas mane supaisys, galiu tarti, bet čia pat iš karto ir atsakyti. Galėčiau skųstis kokia esu negera, apgailėtina ir nereikalinga, tačiau tai, visgi, bus melas mažumėlę. Ir tai parodys, jog aš ir vėl slėpiuosi, vėl meluoju ir vėl netenku savęs. Taip paprastai ir lengvai. Bet kaip man tai pavyksta, jei aš to net nenoriu? Žmogui nesuvokiama jo paties pasąmonės nelogika ir sąmonės tuštybė griauna sielos ramią ir taikią prigimtį, bei jos laimę. Sudėtinga ir išties keblu. Tačiau tai tikra ir net savotiškai gražu. Tai mielas rimas. Galima jį įvardyti ironišku tiesmukumu ar nemalonia realybe. O šitai - jau išties žavu.

Bėgant nuo Holidės

 Ir kaip tik dabar susimąsčiau, jog bijau, bijojau Jį mylėti. Slėpiausi nuo širdies skausmo, bijojau to. Tai yra viena didesnių klaidų mano gyvenime. Aš taip manau, nes baimė viską slepia, o aš žinodama, jog Jis yra itin didelė dalis manęs, kartu bijau ir kątik paminėtosios. Kiek ironiška, ar ne? Arba tau skauda, arba tau bloga. Aš pamenu Emilę kadaise, kai ji dar leisdavo daug laiko su savimi, nieko nevartojo (gal tik retai padūmydavo), dar pamenu ją mylinčią ir pamenu ją nebijančią gyvenimo ir tikinčią juo, tikinčią visko egzistencija ir tikinčią meile. Ji buvo kur kas geresnė ir mielesnė asmenybė. Kas ji dabar? Atsakymas trumpas ir paprastas: aš. Kas jai nutiko? Pabėgo, o gal tiksliau bėgo ir bėga, tačiau kartu supranta, jog niekad nepabėgs, nes pabėgti nuo savęs yra tiesiog neįmanoma. Kaip nemalonu. Kaip Holidė iš "Pusryčių Pas Tifanį". Bėgo savyje, pačios savęs pastatytame narve, ir, jos nelaimei, nepabėgo. Na, nelaimei, čia jau, matyt, tik jai taip pasirodė, mat ją išgelbėjęs Fredas tiesiog sustabdė ją atvirais žodžiais ir nesislėpdamas. Ji, Holidė, surado tikrą laimę tik nesislėpdama, tik atsiverdama ir mylėdama, nes ji surado tikslą.