2012 m. balandžio 10 d., antradienis

Bėgant nuo Holidės



 Ir kaip tik dabar susimąsčiau, jog bijau, bijojau Jį mylėti. Slėpiausi nuo širdies skausmo, bijojau to. Tai yra viena didesnių klaidų mano gyvenime. Aš taip manau, nes baimė viską slepia, o aš žinodama, jog Jis yra itin didelė dalis manęs, kartu bijau ir kątik paminėtosios. Kiek ironiška, ar ne? Arba tau skauda, arba tau bloga. Aš pamenu Emilę kadaise, kai ji dar leisdavo daug laiko su savimi, nieko nevartojo (gal tik retai padūmydavo), dar pamenu ją mylinčią ir pamenu ją nebijančią gyvenimo ir tikinčią juo, tikinčią visko egzistencija ir tikinčią meile. Ji buvo kur kas geresnė ir mielesnė asmenybė. Kas ji dabar? Atsakymas trumpas ir paprastas: aš. Kas jai nutiko? Pabėgo, o gal tiksliau bėgo ir bėga, tačiau kartu supranta, jog niekad nepabėgs, nes pabėgti nuo savęs yra tiesiog neįmanoma. Kaip nemalonu. Kaip Holidė iš "Pusryčių Pas Tifanį". Bėgo savyje, pačios savęs pastatytame narve, ir, jos nelaimei, nepabėgo. Na, nelaimei, čia jau, matyt, tik jai taip pasirodė, mat ją išgelbėjęs Fredas tiesiog sustabdė ją atvirais žodžiais ir nesislėpdamas. Ji, Holidė, surado tikrą laimę tik nesislėpdama, tik atsiverdama ir mylėdama, nes ji surado tikslą.