I'm not Charlie, I'm A Wallflower

kodėl Čarlis iš "Atskalūno Laiškų" bandė išsiaiškinti kaip galima būti vienu metu ir laimingam ir liūdnam? aš pati, regis, nejučia susitapatinu su veikėju. pradedu jaustis taip pat. tiesiog ėjau namo gražiu vilniaus senamiesčiu ir gėrėjausi nuostabiu oru, beprotiškai gražiomis snaigėmis ir kaip lengvai jos šoka vėjyje. skamba taip banaliai, tačiau, jūs turėtumėte pripažinti - patys gražiausi dalykai yra banalūs. tokie kaip mano minėtoji meilė, snaigės ar paprasčiausių žibučių mėlis pavasario pradžioje. ir staiga susimąsčiau apie savo gyvenimą, kuris šiuo metu toli gražu neprimena baltų ramių snaigių.
jeigu sunku, tai ne mažumėlę. ir skaudu, ir liūdna. tačiau man ir gera. ir aš šypsausi ir juokiuosi. aš noriu pabėgti ir noriu likti. ir aš myliu ir nekenčiu.
žiema? kaip mano šiltos megztos pirštinės prieš skruostus kandantį speigą. viskas taip keista ir taip nesuderinama. ir pati nieko nesuprantu. aš gyvenu. tiek jaučiu. ir jaučiu, jog nereikia atsitraukti, ką maniau dar vakar. tereikia būti. ramiai, tačiau išlikti. tame veiksme, tame gyvenime. ir, regis, kaip atrodo ir Čarliui, nereikia žinoti to atsakymo. nereikia jo ieškoti. tiesiog mėgaukimės gyvenimu, kad ir koks jis keistas ar liūdnas, nes tik taip pajausime jo skonį, tik taip suprasime kas išties gražu ir reikalinga, ir mes mokysimės. gyventi, patirti daug nuostabių akimirkų, ir ne, ne dienų, akimirkų. visokių smulkmenų, nes tik iš jų viskas susideda
ir aš nedėsiu taško, nes tai dar tęsis. ar bent aš taip tikiuosi