paradoksalus rimas

Aš jaučiuosi šiek tiek įkvėpta svetimųjų, nežinau, o gal ir artimųjų, filosofiškais džiaugsmais ir truputėlį mielais atradimais, švelniais prisipažinimais ir mąstau apie savo, vėl, savo, kažką ne visai tą ir po truputėlį imu bijoti, nesu tikra ko, bet štai čia yra galimas atsakymas - užmiršti? Tik, vėlgi, nežinia ko. Aš taip visuomet kažko išsigandusi ir visuomet slėpiuosi už kažkokios labai jau neaiškios kaukės arba tiesiog tupiu šėšėly. Kas mane supaisys, galiu tarti, bet čia pat iš karto ir atsakyti. Galėčiau skųstis kokia esu negera, apgailėtina ir nereikalinga, tačiau tai, visgi, bus melas mažumėlę. Ir tai parodys, jog aš ir vėl slėpiuosi, vėl meluoju ir vėl netenku savęs. Taip paprastai ir lengvai. Bet kaip man tai pavyksta, jei aš to net nenoriu? Žmogui nesuvokiama jo paties pasąmonės nelogika ir sąmonės tuštybė griauna sielos ramią ir taikią prigimtį, bei jos laimę. Sudėtinga ir išties keblu. Tačiau tai tikra ir net savotiškai gražu. Tai mielas rimas. Galima jį įvardyti ironišku tiesmukumu ar nemalonia realybe. O šitai - jau išties žavu.