Mėgstu galvot. Apie ateitį, apie praeitį, apie patį gyvenimą ir ypač - save pačią.
Ką galvoju, tą kalbu. Tai, tartum, padeda man suvokti savo asmens individą ir nepriklausomybę.
Tikriausiai, tai - jaunatvė (ar bent aš taip tikiuosi), - tas pasinėrimas į save, tiesiog stačia galva, nesibaigiantis gilus tikrosios savo esybės ieškojimas. O, galbūt, tai tėra įprastas žmogaus gyvenimo kelias jo paties pasauly?
Tik aš jį matau labai vienpusiškai. Vien tik savo akimis. Galiausiai, - ar tai trūkumas, ar privalumas?
Mano atžvilgiu, svarbesniu šitam pasauliui, - tai privalumas.
Ir tikriausiai tai yra nuostabu... Būti tokiu
savanaudžiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą