2013 m. balandžio 19 d., penktadienis

liūdėk save



 vakar mačiau drugelį. švietė saulė. buvo +20
šiandien irgi švietė saulė, regis. lygtais buvo +20, bet drugelių nemačiau.
dienos šviesios, paukščiai gieda, medžiai krauna pumpurus.
o kas man? stoviu saulėj ir verkiu.
tokia piktoka ant pačios savęs jaunutė moteris.
dabar kažkaip lyg ir noris išdėt savo bjaurias, kankinančias mintis ir kartu noris išvengt visko apie tai. tikriausiai, anksčiau ar vėliau, mano status quo virs ašarom. veiksniai kaip liūdno Šapro virvė ir eiliniai ginčai su mama arba eilinis pms mane skatina drebėt. dėl ateities. kas bus toliau, - mąstau ir kankinuos.
atrodo, pavargau lakstyti nuo savo pačios minčių. atsibodo man ta laimė, jei tai ji. man jinai tuščia atrodo. tokia bedvasė, neverta, lyg neišauginsianti ji nieko. man, tai, net liūdėt patinka, nors truput. liūdesy kažkas ateina, nes jame tu vienas ir tada atrandi savy kažką. tikrus draugus ir tikrą veidą savo. ir kuo labiau liūdi, tau tuo labiau smagiau, nes tada tu atrandi.. save.