Pasiilgau savo protingų žodžių lygiai kaip savo gyvenimo bei savo jausmų.
Viskas išnyko.
Tartum visos istorijos pasibaigė ir manęs pačios jau nebėra. Žmonių nėra. Yra tik nebūtis.
Nežinau, ar dienos, kurios praėjo, iš tikrųjų buvo.
Ir jomis aš skęstu šiame liūdesio persmelktame nihilizme. Ir nebetikiu niekuo, apart mirtim.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą