2013 m. gegužės 15 d., trečiadienis

l'amour pour lust

aš įsimylėjau. pamilau. iškvaišau.
tik ką aš taip myliu? gal patį meilės troškimą? gal pavasario žalumą, išsiduodančią ne tik spalvomis, bet ir sodriausiu žemės ir žiedų kvapu, o gal prisiminimus? nostalgiją? tą keistą bičą, kurį aš mačiau tik keletą kartų, o jis taip gražiai šypsos? bet, jo mergaitės, gal, ne..?
man taip (o Dieve, kaiiip!!!) man patinka ta likimo ironija! ir kaip nebūtų keista, mano meilė jai, taipogi, labai ironiška.
meilė meilė meilė meilė meilė
gana panašus žodis į "melas", tartum lygiai tas pats, tik  mot. ir vyr. giminių skirtumas.
tik kurį pasirinkti? kuriuo patikėti?
eilinįsyk vidinis kivirčas, eilinė dilema ir mano nuleistos rankos. tinginystė bandant bet ką išsiaiškinti,
bet gal ir nereikia.. kartais geriau nežinoti

2013 m. gegužės 11 d., šeštadienis

Epitetai

Apsivilkusi vakarine suknele, mėlynam žibuoklių fõne,
grėbiu pilkus lapus krūvon, apnuogindama žemę, nubertą kruvinom putìnų uogom.

2013 m. balandžio 28 d., sekmadienis

aukštai aukštai virš mėlyno dangaus

Visi mane paliko. Aš pati sau dalinu tylų interviu.
Esu žvaigždė iš filmo "Kuo svajoji būt?"
Šviečiu taip ryškiai, tik nieks nepakelia į mane akių.

2013 m. balandžio 19 d., penktadienis

liūdėk save



 vakar mačiau drugelį. švietė saulė. buvo +20
šiandien irgi švietė saulė, regis. lygtais buvo +20, bet drugelių nemačiau.
dienos šviesios, paukščiai gieda, medžiai krauna pumpurus.
o kas man? stoviu saulėj ir verkiu.
tokia piktoka ant pačios savęs jaunutė moteris.
dabar kažkaip lyg ir noris išdėt savo bjaurias, kankinančias mintis ir kartu noris išvengt visko apie tai. tikriausiai, anksčiau ar vėliau, mano status quo virs ašarom. veiksniai kaip liūdno Šapro virvė ir eiliniai ginčai su mama arba eilinis pms mane skatina drebėt. dėl ateities. kas bus toliau, - mąstau ir kankinuos.
atrodo, pavargau lakstyti nuo savo pačios minčių. atsibodo man ta laimė, jei tai ji. man jinai tuščia atrodo. tokia bedvasė, neverta, lyg neišauginsianti ji nieko. man, tai, net liūdėt patinka, nors truput. liūdesy kažkas ateina, nes jame tu vienas ir tada atrandi savy kažką. tikrus draugus ir tikrą veidą savo. ir kuo labiau liūdi, tau tuo labiau smagiau, nes tada tu atrandi.. save.

2013 m. balandžio 13 d., šeštadienis

never look back. you're not going that way



man šiandien brolis pasakė, kad gražiai atrodau. nežinojau ką sakyt, netgi paraudau. man paprastai sako, kad esu baidyklė varnoms gąsdinti.
buvau mieste vos pusei valandos, galbūt ir mažumėlę daugiau, o piliofkėj eidama net prasilenkiau su pirmąja savo meile. tik tiek, prasilenkiau. gal akim ir susidūrėm, negaliu pasakyt, nes buvau visiškai apdujus. tik nesupratau,- iš svaigulio ar įniršio?
tikriausiai tai net neturėtų būti taip svarbu, nes aš pati sau neleidžiu kitaip galvoti, apart naudojimosi galimybe NEgalvoti, nematyti, negirdėti ir, apskritai, atplėšti save nuo jo kaip ir nuo visos savo praeities.
jis man sukelia savotišką šleikštulį. kaip Rih sakė:
"It's like you're screaming but no one can hear. You almost feel ashamed that someone could be that important, that without them, you feel like nothing. No one will ever understand how much it hurts. You feel hopeless, like nothing can save you. And when it's over and it's gone, you almost wish that you could all the bad stuff  backso you can have the good."
Ir kai dabar viskas, atrodo, baigta ir aš jau galiu negalvoti ir jaustis laiminga, tokiom akimirkom sudvejoju - ar tai iš tiesų aš? ar galiu taip lengvai išsisukti? tiesiog,  jaučiuosi neturinti teisės būti laiminga.
o kaip yra iš tikrųjų nieks niekad turbūt ir nesužinos, taip, kad pagal susiklosčiusias sąlygas, man tiesiog reiktų gyventi toliau savo laimingą naująjį etapą. be cigarečių, be besaikio alkoholio pylimo ir be meilės. tai skamba taip nesavai, bet dabar aš tokia esu ir esu be galo laiminga. be meilės.