esė vasaroms

aš vasara.
pamažu grįžtu.
kavos paviršių dengia plakta grietinėlė ir tartum švelniai gula ant manųjų dienų.
tamsūs akiniai dengia mano šaltas akis ir juodas blakstienas. kaštoniniai plaukai dega saulėje, net vėjas jų neplaiksto. pirmąkart nuoširdžiai nusijuokiu.
kur tu? tartum šalia, bet pabėgai. sustok, sugrįžk. čia gėlės, - manyje. tuščia buvo tik viena - pilnatvė.
sugrįžti, jaučiu. supink man kaspiną draugystei. ir mes nedingsime bedugnėj.

Bepradis trečiojo laipsnio nihilizmas

Pasiilgau savo protingų žodžių lygiai kaip savo gyvenimo bei savo jausmų.
Viskas išnyko.
Tartum visos istorijos pasibaigė ir manęs pačios jau nebėra. Žmonių nėra. Yra tik nebūtis.
Nežinau, ar dienos, kurios praėjo, iš tikrųjų buvo.
Ir jomis aš skęstu šiame liūdesio persmelktame nihilizme. Ir nebetikiu niekuo, apart mirtim.

Expecto Patronum

Danguj žybsi šviesos, girdisi piromaniški sprogimai ir aš, ką bepadarysi, rūkau.
Šiandien aš Effy Stonem, arba Charlie Atskalūnas, arba tiesiog aš, tyliai stebinti savo aplinką, kad ir kokią nesava ji būtų.
Prisimenu dvyliktuosius ir suprantu, jog šiemet nieko nepraradau. Na, apart savo jausmų. Gerai. Man nieks nebepajėgs sudaužyti širdies, nes aš, paprasčiausiai, jos neturiu.
Svarstau, kas bus 2 nulis trylika. Svarstau, kaip tai bus.
Ir tie metai bus. Bus keturi sezonai, 12 mėnesių, 52 savaitės ir 365 dienos. Ir aš būsiu. Neturiu nieko prarasti, beveik. Neturiu  nieko, beveik. Tik aplinką, tą savą arba ne.

mano kalnams dainuoki lopšinę

nėra nei blogo, nei gero. nėra nei liūdesio, nei džiaugsmo. nėra nei neapykantos, nei meilės. nėra nei tuštybės, nėra nei pilnatvės, nėra nei pragaro, nei rojaus. nėra tikrovės, nėra iliuzijų. nėra nei demonų, nėra nei angelų. nėra nei jūsų, nėra nei mūsų. nėra nei tavęs, nei manęs. nieko nėra. visko nėra. nėra prasmės, nėra tikslo. nėra paguodos, nėra abejingumo. nėra. ir tai neturi skambėti pesimistiškai, ir neturi skambėti piktai. tai tiesiog šitaip. tiesiog ramybė.

Mėlyna

viskas aplink taip gražu ir šilta: gelsvi, raudoni medžių lapai, paskutiniai saulės spinduliai, karšta arbata draugės termose ir jos juokas.

tik kodėl aš nepasiduodu? aš sušalusi. aš kieta, nepajudinama, gal net kiek niūri.
taip kaip žiūriu į savo lakuotus nagus, tarp pirštų smilkstančią mėlyno label'io cigaretę, bei tos pat spalvos žiebtuvėlį. melancholiškai žavus vaizdinys. kiek nykus, gal ką atstumiantis. tačiau šią akimirką aš juo mėgaujuosi.
manau, jog iš tiesų galėčiau atrasti visur tiek pat ir visos likusios spalvų paletės, tačiau, kaip sakoma, matau tik tai, ką noriu. manęs nedomina geltona ir ruda. paprasčiausiai šios spalvos dabar nejaudina.
tai štai tokie nihilistiški mano jausmai rudeniui.
bet net ir tas pesimizmas nestabdo kažkokios kaip niekad tvirtos stiprybės manyje, kurią atradau tik paskutinįjį vasaros mėnesį. ir jos priežastis yra pakankamai neapibrėžta, tačiau mano pasąmonėje, regis, labai aiški, kaip ir pasaulio pabaiga. o aš skendėju šitame materialiame gėryje (arba ne) ir gaudau tik šios akimirkos malonybine forma išrašytus žodžius kaip juoką kino juostelėje ar muzikines pauzes Čaikovskio kūrinyje.