sudėtingai paprastai

kasdien galvoju vis mažiau ir mažiau, ir vis labiau viską jaučiu. savaitėlę atostogavau užsienyje, neblogai pailsinau savo smegenis ir nemažai supratau be jokių pastangų. pavyzdžiui, kad nereikia išsirinkti keleto asmenų, pavadinti juos 'geriausiais draugais' ir įsivaizduoti, jog apie juos žinai viską, jie - apie tave, jūsų jausmai abipusiai, visi žino vieni kitų norus ir viskas taip paprasta. nagi, toli gražu! jei ir atsiras tokių žmonių, kurie tave pilnai supranta, o tu - juos, galiu drąsiai tarti, jog per gyvenimą toks greičiausiai bus vienas, daugiausia - du. manau, kiekvienoje situacijoje reiktų pasirinkti  tam momentui tinkantį žmogų. mes, juk, visi esame skirtingi ir visi esame skirtingi patys savyje. tereikia parodyti tam žmogui, ko tu nori ir aš neabejoju, jog jis tave supras. neabejoju, jog jis tau atjaus tą patį. tai tiesiog yra gyvenimiška tiesa. tai gamta. o joje visur tvyro balancas. taip, kad, ne(si)kurkite klaidingų iliuzijų ir nebandykite laužyti tobulojo balanco.

shift ?

the color of love, the voice of love, the smell of love.
  it's all just you.
 and i love you. i love you more than Snape loves Lilly, more than sun loves moon, more than cigarettes love coffee and longer than infinite continues.
  i don't know - will i say what i feel someday? but... even if i will, will it change something?

paradoksalus rimas

Aš jaučiuosi šiek tiek įkvėpta svetimųjų, nežinau, o gal ir artimųjų, filosofiškais džiaugsmais ir truputėlį mielais atradimais, švelniais prisipažinimais ir mąstau apie savo, vėl, savo, kažką ne visai tą ir po truputėlį imu bijoti, nesu tikra ko, bet štai čia yra galimas atsakymas - užmiršti? Tik, vėlgi, nežinia ko. Aš taip visuomet kažko išsigandusi ir visuomet slėpiuosi už kažkokios labai jau neaiškios kaukės arba tiesiog tupiu šėšėly. Kas mane supaisys, galiu tarti, bet čia pat iš karto ir atsakyti. Galėčiau skųstis kokia esu negera, apgailėtina ir nereikalinga, tačiau tai, visgi, bus melas mažumėlę. Ir tai parodys, jog aš ir vėl slėpiuosi, vėl meluoju ir vėl netenku savęs. Taip paprastai ir lengvai. Bet kaip man tai pavyksta, jei aš to net nenoriu? Žmogui nesuvokiama jo paties pasąmonės nelogika ir sąmonės tuštybė griauna sielos ramią ir taikią prigimtį, bei jos laimę. Sudėtinga ir išties keblu. Tačiau tai tikra ir net savotiškai gražu. Tai mielas rimas. Galima jį įvardyti ironišku tiesmukumu ar nemalonia realybe. O šitai - jau išties žavu.

Bėgant nuo Holidės

 Ir kaip tik dabar susimąsčiau, jog bijau, bijojau Jį mylėti. Slėpiausi nuo širdies skausmo, bijojau to. Tai yra viena didesnių klaidų mano gyvenime. Aš taip manau, nes baimė viską slepia, o aš žinodama, jog Jis yra itin didelė dalis manęs, kartu bijau ir kątik paminėtosios. Kiek ironiška, ar ne? Arba tau skauda, arba tau bloga. Aš pamenu Emilę kadaise, kai ji dar leisdavo daug laiko su savimi, nieko nevartojo (gal tik retai padūmydavo), dar pamenu ją mylinčią ir pamenu ją nebijančią gyvenimo ir tikinčią juo, tikinčią visko egzistencija ir tikinčią meile. Ji buvo kur kas geresnė ir mielesnė asmenybė. Kas ji dabar? Atsakymas trumpas ir paprastas: aš. Kas jai nutiko? Pabėgo, o gal tiksliau bėgo ir bėga, tačiau kartu supranta, jog niekad nepabėgs, nes pabėgti nuo savęs yra tiesiog neįmanoma. Kaip nemalonu. Kaip Holidė iš "Pusryčių Pas Tifanį". Bėgo savyje, pačios savęs pastatytame narve, ir, jos nelaimei, nepabėgo. Na, nelaimei, čia jau, matyt, tik jai taip pasirodė, mat ją išgelbėjęs Fredas tiesiog sustabdė ją atvirais žodžiais ir nesislėpdamas. Ji, Holidė, surado tikrą laimę tik nesislėpdama, tik atsiverdama ir mylėdama, nes ji surado tikslą.

I'm not Charlie, I'm A Wallflower

kodėl Čarlis iš "Atskalūno Laiškų" bandė išsiaiškinti kaip galima būti vienu metu ir laimingam ir liūdnam? aš pati, regis, nejučia susitapatinu su veikėju. pradedu jaustis taip pat. tiesiog ėjau namo gražiu vilniaus senamiesčiu ir gėrėjausi nuostabiu oru, beprotiškai gražiomis snaigėmis ir kaip lengvai jos šoka vėjyje. skamba taip banaliai, tačiau, jūs turėtumėte pripažinti - patys gražiausi dalykai yra banalūs. tokie kaip mano minėtoji meilė, snaigės ar paprasčiausių žibučių mėlis pavasario pradžioje. ir staiga susimąsčiau apie savo gyvenimą, kuris šiuo metu toli gražu neprimena baltų ramių snaigių.
jeigu sunku, tai ne mažumėlę. ir skaudu, ir liūdna. tačiau man ir gera. ir aš šypsausi ir juokiuosi. aš noriu pabėgti ir noriu likti. ir aš myliu ir nekenčiu.
žiema? kaip mano šiltos megztos pirštinės prieš skruostus kandantį speigą. viskas taip keista ir taip nesuderinama. ir pati nieko nesuprantu. aš gyvenu. tiek jaučiu. ir jaučiu, jog nereikia atsitraukti, ką maniau dar vakar. tereikia būti. ramiai, tačiau išlikti. tame veiksme, tame gyvenime. ir, regis, kaip atrodo ir Čarliui, nereikia žinoti to atsakymo. nereikia jo ieškoti. tiesiog mėgaukimės gyvenimu, kad ir koks jis keistas ar liūdnas, nes tik taip pajausime jo skonį, tik taip suprasime kas išties gražu ir reikalinga, ir mes mokysimės. gyventi, patirti daug nuostabių akimirkų, ir ne, ne dienų, akimirkų. visokių smulkmenų, nes tik iš jų viskas susideda
ir aš nedėsiu taško, nes tai dar tęsis. ar bent aš taip tikiuosi