man šiandien brolis pasakė, kad gražiai atrodau. nežinojau ką sakyt, netgi paraudau. man paprastai sako, kad esu baidyklė varnoms gąsdinti.
buvau mieste vos pusei valandos, galbūt ir mažumėlę daugiau, o piliofkėj eidama net prasilenkiau su pirmąja savo meile. tik tiek, prasilenkiau. gal akim ir susidūrėm, negaliu pasakyt, nes buvau visiškai apdujus. tik nesupratau,- iš svaigulio ar įniršio?
tikriausiai tai net neturėtų būti taip svarbu, nes aš pati sau neleidžiu kitaip galvoti, apart naudojimosi galimybe NEgalvoti, nematyti, negirdėti ir, apskritai, atplėšti save nuo jo kaip ir nuo visos savo praeities.
jis man sukelia savotišką šleikštulį. kaip Rih sakė:
"It's like you're screaming but no one can hear. You almost feel ashamed that someone could be that important, that without them, you feel like nothing. No one will ever understand how much it hurts. You feel hopeless, like nothing can save you. And when it's over and it's gone, you almost wish that you could all the bad stuff backso you can have the good."
Ir kai dabar viskas, atrodo, baigta ir aš jau galiu negalvoti ir jaustis laiminga, tokiom akimirkom sudvejoju - ar tai iš tiesų aš? ar galiu taip lengvai išsisukti? tiesiog, jaučiuosi neturinti teisės būti laiminga.
o kaip yra iš tikrųjų nieks niekad turbūt ir nesužinos, taip, kad pagal susiklosčiusias sąlygas, man tiesiog reiktų gyventi toliau savo laimingą naująjį etapą. be cigarečių, be besaikio alkoholio pylimo ir be meilės. tai skamba taip nesavai, bet dabar aš tokia esu ir esu be galo laiminga. be meilės.
