Aš nesu Kerė Bredšou ar Hankas Mūdis, net jei tai nepatogu, bet aš esu. Itin smalsi gyvenimui, šešiolikos neturinti mergaičiukė (nors tai ir žemina mano normalias ausis).
Kai jau prisistačiau, norėčiau iškelti probleminį – neprobleminį klausimą. Kai aš pradedu rašyti, aš neturiu žaliausio supratimo apie ką tekstas bus. Taigi, kodėl? Ar aš turiu pernelyg daug žodžių, ar tiesiog neturiu ką pasakyti? Gili nežinios kančia.
Pateigsiu jums savo achidnos asmenybės nuomonę (kuri rūpi tik achidnajai), jog aš, kaip nuostabiai išmintinga paauglė, bet jau suaugusi (logika nėra pati geriausia mano draugė, pastebėkit), esu kupina skaudžios gyvenimo patirties. Žmonės, kuriuos myliu, mane visuomet palieka, o ir šiaip, aplink nėra lygiai įdomių kaip pati aš. Ar galit įsivaizduoti bent pusę to? Taigi…
Nesu meistras rašant įžangas ar pabaigas, aš tiesiog… rašau. Nesu tikra, – regis, tai vadinama esėmis. Aš gyvenu esę, Gyvenu filmo kadrus. Tartum visa mano patirtis susideda iš tūkstančio skirtingų atplaišų.
Aš, ryškiai raudonai padažytomis lūpomis, stoviu prie mokyklos esančioje mašinų aikštelėje, kažkieno kieme ir rūkau mėlynus kupranugarius.
Aš namie. Vietoj namų darbų žiuriu muilo operas.
Ruduo. Leidžiuos bučiuojama nuostabaus Vilniaus senamiesčio panoramos fone.
Penktadienis. Bare šoku su nepažįstamais.
Aš su žmonėmis. Isteriškai juokiuosi. Neviltis.
Dabar labiausiai trokštu naujų pažinčių, vietų, patirčių. Tačiau didžiausia mano bėda, jog negaliu visai nieko patirti. Negaliu nieko jausti. Didžioji mano išmintis byloja, jog „patirtis“ yra „išgyvenimų“ sinonimas. O aš tokia abuoji!.. Gailėkit manęs, dori piliečiai ir nebijokit patys skausmo. Išgyvenkit, susirinkit iš gyvenimo viską, ir taupykit laiką netaupydami savęs, siekite tikslo ir darsįk patirkite. Nes visos istorijos baigiasi, o mes gyvenam tik kartą.
