Some Advice I Gave You

Aš nesu Kerė Bredšou ar Hankas Mūdis, net jei tai nepatogu, bet aš esu. Itin smalsi gyvenimui, šešiolikos neturinti mergaičiukė (nors tai ir žemina mano normalias ausis).
 Kai jau prisistačiau, norėčiau iškelti probleminį – neprobleminį klausimą. Kai aš pradedu rašyti, aš neturiu žaliausio supratimo apie ką tekstas bus. Taigi, kodėl? Ar aš turiu pernelyg daug žodžių, ar tiesiog neturiu ką pasakyti? Gili nežinios kančia.
 Pateigsiu jums savo achidnos asmenybės nuomonę (kuri rūpi tik achidnajai), jog aš, kaip nuostabiai išmintinga paauglė, bet jau suaugusi (logika nėra pati geriausia mano draugė, pastebėkit), esu kupina skaudžios gyvenimo patirties. Žmonės, kuriuos myliu, mane visuomet palieka, o ir šiaip, aplink nėra lygiai įdomių kaip pati aš. Ar galit įsivaizduoti bent pusę to? Taigi… 
Nesu meistras rašant įžangas ar pabaigas, aš tiesiog… rašau. Nesu tikra, – regis, tai vadinama esėmis. Aš gyvenu esę, Gyvenu filmo kadrus. Tartum visa mano patirtis susideda iš tūkstančio skirtingų atplaišų.
 Aš, ryškiai raudonai padažytomis lūpomis, stoviu prie mokyklos esančioje mašinų aikštelėje, kažkieno kieme ir rūkau mėlynus kupranugarius.
 Aš namie. Vietoj namų darbų žiuriu muilo operas.
 Ruduo. Leidžiuos bučiuojama nuostabaus Vilniaus senamiesčio panoramos fone.
 Penktadienis. Bare šoku su nepažįstamais.
 Aš su žmonėmis. Isteriškai juokiuosi. Neviltis.
 Dabar labiausiai trokštu naujų pažinčių, vietų, patirčių. Tačiau didžiausia mano bėda, jog negaliu visai nieko patirti. Negaliu nieko jausti. Didžioji mano išmintis byloja, jog „patirtis“ yra „išgyvenimų“ sinonimas. O aš tokia abuoji!.. Gailėkit manęs, dori piliečiai  ir nebijokit patys skausmo. Išgyvenkit, susirinkit iš gyvenimo viską, ir taupykit laiką netaupydami savęs, siekite tikslo ir darsįk patirkite. Nes visos istorijos baigiasi, o mes gyvenam tik kartą.

nerišliai

Calvin Harris - Feel So Close

Ar aš susireikšminusi, ar, tiesiog, visas pasaulis sukasi apie mane, nes jis mano? Juk, tai aš esu pagrindinis savo gyvenimo veikėjas. Čia mano akys, mano ausys, - čia mano pojūčiai ir mano supratimas bei sava interpretacija.
Mėgstu galvot. Apie ateitį, apie praeitį, apie patį gyvenimą ir ypač - save pačią.
Ką galvoju, tą kalbu. Tai, tartum, padeda man suvokti savo asmens individą ir nepriklausomybę.
Tikriausiai, tai - jaunatvė (ar bent aš taip tikiuosi), - tas pasinėrimas į save, tiesiog stačia galva, nesibaigiantis gilus tikrosios savo esybės ieškojimas. O, galbūt, tai tėra įprastas žmogaus gyvenimo kelias jo paties pasauly?
Tik aš jį matau labai vienpusiškai. Vien tik savo akimis. Galiausiai, - ar tai trūkumas, ar privalumas?
Mano atžvilgiu, svarbesniu šitam pasauliui, - tai privalumas.
Ir tikriausiai tai yra nuostabu... Būti tokiu
savanaudžiu.

arogant and selfish

kiek laiko jau praėjo? beje, nuo ko? ir aš vėl juokiuosi. gal tik nusišypsau... akimirkai.
aš, tokia besibodinti gyvenimu mergelė, iš tiesų nustebau. kur viskas? kur draugai? kur patirtis?
atrodo, tik dabar atsitokėjau po viso to...  po viso savo gyvenimo.
ar aš viską praradau, ar tiesiog nieko neturėjau?
giržiu melodijas, skambėjusias tada; nuotraukose šypsosi žmonės, kurių nebepažįstu. kas tai? ar tikrai tai mano gyvenimas? kur aš esu? ir kur aš judu?  žinau tik tai, jog aš viena. ir keisčiausiais dalykas yra tas, jog nebesu vieniša. užaugau, turbūt.
ir kadaise taip mylėjau, kadaise man taip rūpėjo. ir nesigailiu nieko.

Amžino įšalo aš

Taigi, po žiemos speigų aš buvau šilta. Raudonas nagų lakas, geltonas camelis ir aš dressed all in maroon.
Tačiau, nemalonumo dėlei, tas šaltis manyje buvo pernelyg įsišaknijęs. Dabar aš išvis be dūmų ir lėtai tirpstu tikrovės šaltyje.
Do I give a shit on these days at all? Pasimečiau. Galbūt, tiesiog, tas mėnuo be tavęs, be svaigulio, mane paruošė užmarščiai. Juk, viskas turi savo ritmą.
After a huge explode there is such a long silence pause.

Alcoholic Logic

Aš niekur. Aš tyloje. Begalinėj užmaršty.
Palikau viską, visus. Įsibėgėjau savęs kelyje.
Nutirpo mano kūnas. Nutirpo mano skausmas. Tačiau ne tiek fizinis, kankinantis mano riešus ir dilbius, o moralinis, suteiktas tavo netikros būties. Įrėžtas mano širdyje ir perkeltas ant rankų. Sutvirtintas tavo atsisveikinimo tokio šalto.
Gal gali pasirodyti? Įtikinti mane, jog tai buvo tikra, jog tikras tu. Lygiai kiek esu tikra pati?
Tu - ilgesys mano trijų procentų spirito koncentracijos kraujyje. Teki kaip srauni Nilo upė, negailestingai užliejanti visus Egipto krantus, kartu pasiglemžianti mano laisvės tvirtovę.