Amžino įšalo aš

Taigi, po žiemos speigų aš buvau šilta. Raudonas nagų lakas, geltonas camelis ir aš dressed all in maroon.
Tačiau, nemalonumo dėlei, tas šaltis manyje buvo pernelyg įsišaknijęs. Dabar aš išvis be dūmų ir lėtai tirpstu tikrovės šaltyje.
Do I give a shit on these days at all? Pasimečiau. Galbūt, tiesiog, tas mėnuo be tavęs, be svaigulio, mane paruošė užmarščiai. Juk, viskas turi savo ritmą.
After a huge explode there is such a long silence pause.

Alcoholic Logic

Aš niekur. Aš tyloje. Begalinėj užmaršty.
Palikau viską, visus. Įsibėgėjau savęs kelyje.
Nutirpo mano kūnas. Nutirpo mano skausmas. Tačiau ne tiek fizinis, kankinantis mano riešus ir dilbius, o moralinis, suteiktas tavo netikros būties. Įrėžtas mano širdyje ir perkeltas ant rankų. Sutvirtintas tavo atsisveikinimo tokio šalto.
Gal gali pasirodyti? Įtikinti mane, jog tai buvo tikra, jog tikras tu. Lygiai kiek esu tikra pati?
Tu - ilgesys mano trijų procentų spirito koncentracijos kraujyje. Teki kaip srauni Nilo upė, negailestingai užliejanti visus Egipto krantus, kartu pasiglemžianti mano laisvės tvirtovę.

esė vasaroms

aš vasara.
pamažu grįžtu.
kavos paviršių dengia plakta grietinėlė ir tartum švelniai gula ant manųjų dienų.
tamsūs akiniai dengia mano šaltas akis ir juodas blakstienas. kaštoniniai plaukai dega saulėje, net vėjas jų neplaiksto. pirmąkart nuoširdžiai nusijuokiu.
kur tu? tartum šalia, bet pabėgai. sustok, sugrįžk. čia gėlės, - manyje. tuščia buvo tik viena - pilnatvė.
sugrįžti, jaučiu. supink man kaspiną draugystei. ir mes nedingsime bedugnėj.

Bepradis trečiojo laipsnio nihilizmas

Pasiilgau savo protingų žodžių lygiai kaip savo gyvenimo bei savo jausmų.
Viskas išnyko.
Tartum visos istorijos pasibaigė ir manęs pačios jau nebėra. Žmonių nėra. Yra tik nebūtis.
Nežinau, ar dienos, kurios praėjo, iš tikrųjų buvo.
Ir jomis aš skęstu šiame liūdesio persmelktame nihilizme. Ir nebetikiu niekuo, apart mirtim.

Expecto Patronum

Danguj žybsi šviesos, girdisi piromaniški sprogimai ir aš, ką bepadarysi, rūkau.
Šiandien aš Effy Stonem, arba Charlie Atskalūnas, arba tiesiog aš, tyliai stebinti savo aplinką, kad ir kokią nesava ji būtų.
Prisimenu dvyliktuosius ir suprantu, jog šiemet nieko nepraradau. Na, apart savo jausmų. Gerai. Man nieks nebepajėgs sudaužyti širdies, nes aš, paprasčiausiai, jos neturiu.
Svarstau, kas bus 2 nulis trylika. Svarstau, kaip tai bus.
Ir tie metai bus. Bus keturi sezonai, 12 mėnesių, 52 savaitės ir 365 dienos. Ir aš būsiu. Neturiu nieko prarasti, beveik. Neturiu  nieko, beveik. Tik aplinką, tą savą arba ne.