Expecto Patronum

Danguj žybsi šviesos, girdisi piromaniški sprogimai ir aš, ką bepadarysi, rūkau.
Šiandien aš Effy Stonem, arba Charlie Atskalūnas, arba tiesiog aš, tyliai stebinti savo aplinką, kad ir kokią nesava ji būtų.
Prisimenu dvyliktuosius ir suprantu, jog šiemet nieko nepraradau. Na, apart savo jausmų. Gerai. Man nieks nebepajėgs sudaužyti širdies, nes aš, paprasčiausiai, jos neturiu.
Svarstau, kas bus 2 nulis trylika. Svarstau, kaip tai bus.
Ir tie metai bus. Bus keturi sezonai, 12 mėnesių, 52 savaitės ir 365 dienos. Ir aš būsiu. Neturiu nieko prarasti, beveik. Neturiu  nieko, beveik. Tik aplinką, tą savą arba ne.

mano kalnams dainuoki lopšinę

nėra nei blogo, nei gero. nėra nei liūdesio, nei džiaugsmo. nėra nei neapykantos, nei meilės. nėra nei tuštybės, nėra nei pilnatvės, nėra nei pragaro, nei rojaus. nėra tikrovės, nėra iliuzijų. nėra nei demonų, nėra nei angelų. nėra nei jūsų, nėra nei mūsų. nėra nei tavęs, nei manęs. nieko nėra. visko nėra. nėra prasmės, nėra tikslo. nėra paguodos, nėra abejingumo. nėra. ir tai neturi skambėti pesimistiškai, ir neturi skambėti piktai. tai tiesiog šitaip. tiesiog ramybė.

Mėlyna

viskas aplink taip gražu ir šilta: gelsvi, raudoni medžių lapai, paskutiniai saulės spinduliai, karšta arbata draugės termose ir jos juokas.

tik kodėl aš nepasiduodu? aš sušalusi. aš kieta, nepajudinama, gal net kiek niūri.
taip kaip žiūriu į savo lakuotus nagus, tarp pirštų smilkstančią mėlyno label'io cigaretę, bei tos pat spalvos žiebtuvėlį. melancholiškai žavus vaizdinys. kiek nykus, gal ką atstumiantis. tačiau šią akimirką aš juo mėgaujuosi.
manau, jog iš tiesų galėčiau atrasti visur tiek pat ir visos likusios spalvų paletės, tačiau, kaip sakoma, matau tik tai, ką noriu. manęs nedomina geltona ir ruda. paprasčiausiai šios spalvos dabar nejaudina.
tai štai tokie nihilistiški mano jausmai rudeniui.
bet net ir tas pesimizmas nestabdo kažkokios kaip niekad tvirtos stiprybės manyje, kurią atradau tik paskutinįjį vasaros mėnesį. ir jos priežastis yra pakankamai neapibrėžta, tačiau mano pasąmonėje, regis, labai aiški, kaip ir pasaulio pabaiga. o aš skendėju šitame materialiame gėryje (arba ne) ir gaudau tik šios akimirkos malonybine forma išrašytus žodžius kaip juoką kino juostelėje ar muzikines pauzes Čaikovskio kūrinyje.

sudėtingai paprastai

kasdien galvoju vis mažiau ir mažiau, ir vis labiau viską jaučiu. savaitėlę atostogavau užsienyje, neblogai pailsinau savo smegenis ir nemažai supratau be jokių pastangų. pavyzdžiui, kad nereikia išsirinkti keleto asmenų, pavadinti juos 'geriausiais draugais' ir įsivaizduoti, jog apie juos žinai viską, jie - apie tave, jūsų jausmai abipusiai, visi žino vieni kitų norus ir viskas taip paprasta. nagi, toli gražu! jei ir atsiras tokių žmonių, kurie tave pilnai supranta, o tu - juos, galiu drąsiai tarti, jog per gyvenimą toks greičiausiai bus vienas, daugiausia - du. manau, kiekvienoje situacijoje reiktų pasirinkti  tam momentui tinkantį žmogų. mes, juk, visi esame skirtingi ir visi esame skirtingi patys savyje. tereikia parodyti tam žmogui, ko tu nori ir aš neabejoju, jog jis tave supras. neabejoju, jog jis tau atjaus tą patį. tai tiesiog yra gyvenimiška tiesa. tai gamta. o joje visur tvyro balancas. taip, kad, ne(si)kurkite klaidingų iliuzijų ir nebandykite laužyti tobulojo balanco.

shift ?

the color of love, the voice of love, the smell of love.
  it's all just you.
 and i love you. i love you more than Snape loves Lilly, more than sun loves moon, more than cigarettes love coffee and longer than infinite continues.
  i don't know - will i say what i feel someday? but... even if i will, will it change something?