Gyvenimo Melagystės Ir Senas Vynas

Ir dabar atvėriau akis. Negaliu patikėti. Pasirodo, aš ne tik nauja dramos būrelio žvaigždė, bet ir neprasta melagė. O melavau aš visą gyvenimą ne kitiems, bet ypatingai sau.
Buvau pamiršusi, jog galiu šnekėti mielai, su šypsena, ir būti tikra. Gal net įdomi, teisinga. Matyt, pačiai sau.
Jau kalbėjau apie rudeninį perversmą.
Taigi, supratau esanti visai senamadiška, daug labiau negu pati maniau. Tai, kad esu visa širdimi priklausanti praėjusiam amžiui, kuriame, be to, aš ir gimiau. Tai, kad niekas geriau manęs nesupranta kaip senas geras rokas ir knygos. Tos geros, tapusios klasika (arba ne).
Na, kitaip pasakius aš manau, jog esu senos sielos savininkė ir visai tuo džiaugiuosi. Jaučiu save kaip seną, sausą, gerai subrandintą vyną. Tačiau abejoju ar esu tokio ragavusi. Paprasčiau pasakius, aš nežinau ar tas vynas tikrai gardus. Bet tikiuosi.
Na, einu ragauti to vyno ir klausytis seno roko. Bučiuoju jus:)

Juoktis ar verkti?

Pamenat tą mano įrašą apie magiją? Na, kitaip pasakius, meilę?
Tai va. Regis, viskas pasitvirtino. Tik kiek nesmagu, jog negaliu to pavadinti laimingu įvykiu. Kažkaip tokia mano karma. Niekuomet nesisekdavo tokiuose dalykėliuose, o še tau, čia jau ir didelis dalykas. Liūdna, oj liūdna... Bet neverkšlensiu, nenoriu tapti absoliučiai apgailėtina silpna būtybe. Esu stipri. Liksiu stipri. Liksiu optimiste, žvelgsiu į gražiąsias šio įvykio puses.
Tai, visgi, yra nuostabus jausmas. Sakyčiau kažkoks nepasotinamas ir neapsakomas noras daryti beprotiškiausius dalykus. Kai tas, kas taip nežemiškai rūpi yra tau gražus viskuo. Pradedant plaukais ir baigiant jo žodžių prasme. Galvodama negaliu nesišypsoti, tai lyg koks pakankamai mielas įprotis. Šypsausi pagalvojus apie tas nuostabias, neatskleisiu kokios spalvos, akis, lūpas, nosį, žandikaulius, smakrą, kaklą, pečius, viską.
Aš myliu, ir tai daryti yra be proto gera. Tik, mielieji, nepabėkit, daugiau neberašysiu kaip apsiseilėjusi darželinukė. Tik pasidžiaugiau. O dabar, čiūčia liūlia! Saldžių sapnų ir ilgas šiltas apkabinimas:)

Nesvarbu Ruduo Ar Rudenis

Štai jau artėja rudens vidurys, o aš dar nespėjau prisipirkti krūvos megztinių ir vilnonių kojinių. Kitaip sakant, dar nesiruošiu žiemai. Strazdanos ant veido nyksta, bet šypsena, sakyčiau, ryškėja. Kakava, knygos ir Carla Bruni man padeda atsigauti ir įsijausti į rudenį. Tas jo švelnus kuždėjimas, šiltos spalvos, tylus ir gaivus oras manyje budina kažkokį neapsakomą švelnumą, meilumą ir grožį. Ne, ne išorinį. Tą paprastumą, jaukumą. Ruduo yra savaip nuostabus. Tai kažkokia pradžia, kartu pabaiga, ir kažkoks perversmas. Dėl to ir myliu jį. Aplamai, myliu. Rudenį pradedu mylėti ir gamtą, ir žmones, ir namus, ir muziką, ir save. Pradedu tikėti savimi, ir tikėti, jog galiu padaryti kažką nuostabaus, ką neabejotinai ir padarysiu, nes aš tikiu. Tikiu rudeniu.
http://www.youtube.com/watch?v=E1_fJj64W9A&noredirect=1

Ma magie magie

 Aš noriu prancūziškų bučinių, prancūziškų pyragaičių, prancūziškų filmų, prancūziškų dainų ir magijos. Non non! Ne tos apgaulingos kvailos diarči, bet magijos... paslaptingos traukos... tos l'amour? Oui. Tos begalybinės meilės, kažkokio suvokimo, kad pasaulis sukasi apie kažką nuostabaus, puikaus, nepaprasto ir nerutiniško. Nežinau, galbūt tai jau po truputėlį skverbiasi į mon cœur? Kažkokia ištikimybė tam jausmui, tam asmeniui. Aš labai tikiuosi, jog tai yra la vérité absolue. C'est parce que je suis une fille très romantique. Bonne nuit!

Oh, yeah, we do have.

Aš žinau. Esu pakvaišusi dėl Pritchard'o balso, šokolado, kaip sakoma, "british boys" ir Hario.
Noriu snieguotos, bet šiltos žiemos, o ne kaip žadama, mat, -40.
Noriu kelnių ir batų. Noriu suknelių.
Noriu cukrinės vatos ir savaitgalio laimės.
Noriu daug miegoti ir ryto saulės. Noriu išeiti ir sugrįžti paryčiui, o gal ir už savaitės.
Noriu jūros. Noriu muzikos. Noriu meilės.
Todėl žinau, aš gausiu!